Rodos, ką tik pasibaigė „Ekspres streso ir įtampos mažinimo kursas“. Laikas pralėkė labai greitai. Maža grupelė moterų mokėsi, kaip išpiešti griaunančias emocijas ant lapo. Bepiešdamos jos ėmė su jomis bendrauti ir, svarbiausia, atpažinti bei giliau susipažinti. Mezgėsi naujos draugystės… Tik keletas praktikų savipagalbai visų problemų neišspręs, bet sąžiningai tęsiant ir norint eiti sąmoningumo keliu –...
Rodos, ką tik pasibaigė „Ekspres streso ir įtampos mažinimo kursas“. Laikas pralėkė labai greitai. Maža grupelė moterų mokėsi, kaip išpiešti griaunančias emocijas ant lapo. Bepiešdamos jos ėmė su jomis bendrauti ir, svarbiausia, atpažinti bei giliau susipažinti. Mezgėsi naujos draugystės…
Tik keletas praktikų savipagalbai visų problemų neišspręs, bet sąžiningai tęsiant ir norint eiti sąmoningumo keliu – jau šis tas…
Aš irgi kasdien tęsiu savimasažo praktikas. Sima pakomentuoja 1 kartą per savaitę. O man jau spręsti, turėsiu laiko ir, svarbiausia, noro savarankiškai treniruotis ar ne. Tik nuo manęs pačios priklauso rezultatas. Kaip ir visur ir visada… Deja, taip. Betgi, taip. O kodėl gi ne?
Sima jau išmokė, kaip masažuoti apatinę stuburo dalį ir kryžkaulio zoną. „Čia reikės labiau padirbėti“ – akcentuoja ji. Mat toje zonoje kiečiausi visomis prasmėmis raumenys ir „spygliuočiui“ neužteks vieną kitą kartą tiesiog pašokinėti.
Ką gi… Iššūkiai mums patinka… Tikiuosi jie patiks ir naujos, rudeninės online piešimo terapijos mokymų dalyvėms… Grupė startuos rugsėjo 15 dieną.
O mūsų bendravimas su Sima tikrai neurografiškas – spalvingas, taisyklingas, su tikslu transformuotis… Pasitelkiant „spygliuotį“, kvėpavimą, sąmoningą minčių stebėjimą ir… be viso šito mūsų mini savimasažo pamokėlės visada turi nukrypimo į kitą temą prieskonių. Imame ir moteriškai užsiplepame…
Ir šįkart tas „nukrypimas“ labai jau kryptingas. Nei iš šio, nei iš to Sima susivokė, jog prieš keletą metų piešė neurografikos piešinukus. Nelabai prisiminė smulkių detalių ir aš ne itin suvokiau, pagal kokį konkrečiai algoritmą, bet… Spūstelėtas dar vienas taškas. Sąlyčio.. Bendrų interesų…
Priėjom prie bendros išvados, kad tikrai geriau tai, kas negera, išpiešti ant popieriaus lapo negu nešiotis su savimi… Žinoma, piešimui reikia laiko. Noro. Pasiryžimo įveikti visus pasipriešinimus ir paimti pieštuką į rankas…
Savimasažo pratimai super daug laiko nereikalauja, bet pastovumo – taip. Džiaugiuosi, kad pamažu visa tai tapo mano dienos rutinos dalimi. „Spygliuotis“ jaukiai įsitaisęs ant darbo stalo bet kada pagriebiamas…. O rimtesnėms trigerių gaudymo operacijoms irgi jau radau patogų vakaro laiką – ir kovai su trigeriais, ir pabuvimu su savimi…
Labai keistos paskutinių dienų patirtys. Sunerimau dėl keistai aptirpusios galvos, apskritai netikėtai apmirusios savo kairiosios pusės…
Papasakojau Simai. Sako: „Nesi turėjusi migrenos?“ Tikrai taip. Žinau, kas tai ir praeityje ji labai kankino. Vėliau su ja susidraugavau ir, žinodama, jog man jos vizitai ne itin patinka, labai retai beateidavo į svečius.
„Čia, matyt, netipinė migrenos forma. Gal kas susiaktyvino… Gal stresas…“ – tęsė Sima.
Agaaa, stresinę situaciją šiandien tikrai patyriau. Na, tokią lyg ir neryškią, paslėptą giliai viduje. Užtat ir trinktelėjo ten viduje, kad net baisu…
Dėl to Sima pasiūlė padirbėti su žandikauliu. Taip… Taip… Žandikaulio treniruotė….
Super gerai pasijutau vos po 30 minučių treniruotės… Išties pajutau, kaip atsipalaiduoja veido raumenys ir, svarbiausia, atlėgsta galvoje dar iš to keisto migreninio užsilikęs sunkumas.
Kaip vyšnaitė ant pyrago dar Simos komentaras, kad žandikaulis labai susijęs su kryžkauliu… Na, va. Dar kartą suvokiu, kad apie žmogaus kūną, savo irgi, ne itin daug išmanau. Išmanau – plius minus, bet…
Kiekviena treniruotė su Sima atneša naujų žinių, suvokimų ir kartu džiaugsmo – visos šios treniruotės ir trigeriniai detektyvai pačiu laiku… Kaip sakoma, kol senatis nesuėjo, dar galima gaudyti ir neutralizuoti – legaliai…Su šiokiu tokiu, bet ne surambėjusiu pasipriešinimu….
EPILOGAS
Šiandien guliu ne viena… Su „spygliuočiu“ ir žiūrėdama į baltas lubas kvėpuoju ramiai, pilna krūtine… Tyrinėju savo kūno trigerius ir pamažu gydau savo kūnelį….
Kaip jį gydau piešdama… Stebėdama savo mintis ir tiesiog… Gyvendama „čia ir dabar“.
Lubos tos pačios kaip ir prieš keletą metų, bet aš jau kita. Suvokusi kvėpavimo prasmę, pradėjau draugauti su savimi ir… Diena iš dienos ta draugystė stiprėjo….
Šiandien atėjo eilė save nudžiuginti lengvesniu, laisvesniu kūneliu… Tam į pagalbą atėjo Sima, kurią įpiešiau savo troškime pasirūpinti sveikata. Jai į pagalbą skubu ir aš pati… Diena iš dienos…
Gydau save NUO PAKAUŠIO IKI KOJŲ PIRŠTŲ GALIUKŲ 😊, nes Sima išmokė, kaip paveikti visas raumenų grupes.
Ir vis dėlto ramiai apmąstydama pasaulį grįžtu prie įžangoje iškeltos minties. O kas jeigu… viename kambaryje ratuku (o gal kita miela forma) susodintume plaukų stilistą, dantų gydytoją, rūbų dizainerį, psichologą (galima ir kelis kelių psichologijos krypčių), visažistą, plastikos chirurgą, veidotyrininką, manikiūrininkę, o viduryje kambario – TIK vienas klientas.
BŪTŲ JĖGA! Labai gili ir įdomi diagnostika būtų. Juk pastartuoju metu vien tik KINEZITERAPEUTĖ SIMA apie mane vau kiek galejo pasakyti ir vien tik… Pažiūrėjusi į mano siluetą kompiuterio ekrane 😊.
Šiandien baigiu savo detektyvinį romaną, bet toli gražu nesibaigia romanas su savimi… Pažindinamės su savimi kasdien, visą gyvenimą ir vis per naujas, netikėtas patirtis…
JAU PATI LAUKIU TĘSINIO. 😊
O jei laukimas kelia stresą – laikas PIEŠTI.