NeurografikaNEUROGRAFIŠKAI KINEZITERAPINIS DETEKTYVAS (2 dalis)

„Apšylame“… Išgirstu Simos balsą. Tiesa pasakius, aš visada girdžiu žmonių kalbą – tembrą, tartį, žodyną ir pan. Lituanistinė „ligaׅ“. Tiesiog mėgaujuosi, kai girdžiu gražią tartį, individualų, šypsenos sušildytą stilių – tai Simos kalba… Lengva ir malonu jos nurodymų klausytis.

Tad po apšilimo, kai dar spygliuotis rankose ir šypsena plati, prasideda menčių detektyvinė dalis. Tiksliau pratimai atliekami prie sienos. Gaudau trigerius menčių srityje. Jau skauda.. Ir ne kartą… Žinau, kad šioje srityje kova tik prasidėjo ir… Savaime suprantama, su spygliuočiu ją tęsiu.

Toliau mėgaujuosi atostogomis ir kalba… Dabar jau skaitau. Prieš keletą metų A. Dilienės „Laiškai iš Bordo“ susiskanavo labai greitai. Dėl to šįkart be didelių abejonių čiupau jos naują knygą „Privati praktika“.

Be to, kad knygoje gausu išmintingų žodžių, įvairiose gyvenimo situacijose pritaikomų praktikų, viskas pateikta sklandžia, tiesiog besiliejančia kalba. Tokiais atvejais sakau „skanu“. Nors ir sutinku, kad ne viską įmanoma išsakyti, visgi žodžių skonis irgi turi savos magijos. Tam jie ir yra…

Negana to, bėgiodama su spygliuočiu paskui savo trigerinius taškus ir paskubomis apie tai lape guldydama žodžius, ties viena detektyvo dalimi aptinku… Knygos autorės linkėjimus Simai…

Mažas tas pasaulis… Nematomomis linijomis supintas… Spalvingais netikėtumais prasiveržiantis…

Vis dar mąstau apie žodžius ir magiją. Kodėl? Anądien draugė netikėtai tarstelėjo: „ale, taip greit pasakei TAIP, kad net nustebau“. Iš tiesų į bet kurį klausimą prieš atsakydama pasvarstau, o kartais ir gana ilgai (priklauso nuo klausimo). Šįkart buvo spontaniškas TAIP spontaniškai, visai mano priešingybei šiuo požiūriu, mano senai draugei. Į jos komentarą atsakiau: „Tik TAIP. Kaip Džimo Kerio herojus…“ Kažkodėl prisiminiau šį filmą ir nuotaika kažkaip keistai suspinduliavo…

Vakare vėl panirau į A. Dilienės knygos „Privati praktika“ skaitymą ir voilà – juoda ant balto kalbama apie mano minėtą filmą…TAIP. Kitą dieną dar keletą kartų tą žodį perskaičiau internete – visai netikėtai, kažkur komentaruose, postuose, bet labai aiškiai parašytus…

TAIP… čia kažkoks ženklas… Bandau įminti šių (ne)sutapimų paslaptį. O spygliuotasis kamuoliukas jau bėginėja mano priekinėje dalyje ir Sima ima pasakoti apie šios srities įtampas, skausmus ir su tuo susijusias emocijas… Taaaaip… Čia įdomu….

Taip, emocijos – labai veikia mūsų sveikatą ir apskritai gyvenimo kokybę. Jos išnyra daug greičiau nei galėtų, pavyzdžiui, riedėti koks „spygliuotis“, bet užtat… Joms pasirodžius galime pasirinkti bendravimo su jomis stilių. Paprasčiau tariant, kaip reaguoti…

Ištisi dialogai ir ištisos istorijos prasideda, kai piešiu viena ar su klientais. Ypač emocinį pasaulį subtiliai žmogui atskleidžia fraktaliniai piešinukai. O paskui pokalbius malonu pratęsti ir braukiant neurografinę liniją… Šiandien braižau ir fraktalines…

Smagu, kai, rodos, pikta ir kažkaip nepatogi emocija popieriuje virsta gražuole. TAIP, TAIP, TAIP ji pasako, kad visos jos reikalingos, tik va kartais po tokiomis kaukėmis slepiasi, kad mes jų bijome, vengiame, slepiame, užkapstome ir pan….

Vis kartoju ATPAŽINTI. PRIIMTI ir leisti išeiti ar transformuotis parodant ir kitą, geresnę savo pusę…

Sima sako, kad krūtinės srityje bėginėjantis „spygliuotis“ gali išlaisvinti ir ašaras… Ir ne dėl to, kad fiziškai skauda. Priešingai, ši savimasažo dalis labai maloni. Tiesiog čia atrakinama tai, kas buvo užspausta, paslėpta, net nuo savęs….

Žinau, kad labai gera šia sritimi ir prasikvėpuoti. Ir… šioje srityje susikaupusias nuoskaudų smiltis išbarstyti ant popieriaus lapo… O dabar spaudžiu „spygliuotį“. Ne dėl to, kad užspausčiau emocijas, o kad pralaužčiau dar užsilikusius vartus joms išsilaisvinti ir tiesiog gyventi… Su manimi…

Emocijos keliasi, leidžiasi, bėga, užspaudžia, perbėga… Kelia juoką, įtampą… Užspaudžia vieną petį, kitą… O aš lekiu ir gaudau trigerinius taškus, spaudau juos ir nukenksminu. Trilerių trileris…

Be kraujo, bet užtat tikrai vertas dėmesio. Detektyvas su savo kūnu, su savimi… Kitaip.. Ir kartu integruotai – kineziterapija, neurografika, kvėpavimas, mindfulness, arba kitaip tariant, sąmoningas savo minčių stebėjimas.

Kažkada ir savo projektą pavadinau „Minčių dovanos“. Vien dėl to, kad jos visko gali dovanoti – tiek brudo, tiek aukso… Bet daugiausia vertingų dovanų atneša sąmoningumas, pabuvimas su savo mintimis per piešinį, kvėpavimą…

Šiandien tiesiog guliu ant nugaros ir padedama Simos atlieku pilvo savimasažo pratimus. Praktika be skausmo, net „spygliuočiui“ šiandien išeiginė.

Šio Simos vadovaujamo detektyvo žavesys – savo kūno, emocijų stebėjimas… Kai atliekami pratimai, ypač tai darant vienai, labai gera tiesiog ramiai kvėpuoti ir pamąstyti, kodėl būtent tas taškas skausmingas. Kokia emocija sukėlė šį skausmą? Kokiu savo gyvenimo poelgiu, nuostata, įsitikinimu ar tiesiog net būdu šią vietą „numarinau“ ir kaip situaciją galiu pakeisti?

Tiesiog guliu, ramiai kvėpuoju ir stebiu save… Masažuoju diafragmos zoną ir sutelkiu čia kvėpavimą. Ši savimasažo dalis irgi didelių skausmų nesukelia, betgi mintys jau lekia „į trasą“ kaip reikiant.

Kaip dažnai aš tiesiog nustodavau kvėpuoti… Ką jau sakyti diafragma – plačiai išskleidžiant sparnus… Apskritai su kvėpavimu nekas buvo. O tada kaip gali būti kas su gyvenimu, kai vos kvėpuoji arba beveik ne…

Prieš keletą metų dar ir dusti pradėjau… Tiesiogine to žodžio prasme, nors nebuvau nei astmininkė, nei kitokių panašių ligų. Tiesiog iki mėlynumo ėmiau kosėti ir dusti… Du kartus per valandą…

Gydytojas pripažino paprasčiausią laringitą ir tai, man kažkaip įtartinai atrodė, kad žiūri į mane kaip į simuliantę, norinčią nedarbingumo lapelio. Gal tik pasirodė…

Bet tada, būdama namie, šiek tiek sloguotai, bet kvėpuodama ir žiūrėdama į baltas lubas supratau, kad dūstu nuo gyvenimo… Tokio, kokį susikūriau pati…

„Jėgelė, atspaudėm kūrybiškumo tašką“ – perskaičiusi mano pirmąsias detektyvo daleles konstatavo Sima.

Išties kurti mėgau nuo pat vaikystės. Pamenu džiaugsmą, kaip iš „Vyturio“ leidyklos gavau laišką, kuriame buvo rašoma, jog mano eilėraštukas, kurį siunčiau į žurnaliuką „Genys“ bus spausdinamas… Eilėraštukų knygelėje „Rytas – giedantis gaidys“. Kai leidykla atsiuntė ir naujai išleistą knygutę, jaučiausi išties puikiai. Ir keistai…

Mokykloje irgi sekėsi rašyti. Gal dėl to kažkaip pasisukau ir į humanitarines studijas… Ir jose užgesau, nes atėjo momentas, kai labai jau viską ėmiau vertinti „profesionalumo“ kriterijais.

Šiandien esu įsitikinusi, kad pasakyti, kas profesionalu, kas ne – misija neįmanoma. O ir apskritai net jau klasika tapę kūriniai kiekvieno priimami skirtingai. Jau nebedūstu nuo minties: „ kaip negėda su tokiais tekstais/ dainomis/ scenarijais… lįsti į viešumą“.

Žinoma, turiu tam tikrus savus kriterijus ir tai, kas „skanu“… Bet jau be vertinimo to, kas man ne itin „skanu“….

Ir šis pažaidimas „rašau detektyvą“ – mano atspaustas laisvės ir tiesiog mėgavimosi rašymo procesu taškas…

Naujas virtualus nuotykis. Kodėl gi ne?