„Jeigu prieš septynis mėnesius kas nors man būtų pasakęs, kad galima piešti ir kažką nupiešti, visiškai neturint šio gebėjimo, būčiau tik santūriai patylėjusi… O dabar- PIEŠIU. Be abejo, aš noriu ir rezultato, būtų nejauku pasijusti visiška nevykėle, bet esmė – pats PROCESAS. Būtent piešdama fraktalus, neografinius piešinius, taikydama kitas technikas, kurių mane moko MANO NEPAKARTOJAMA MOKYTOJA ADELĖ, aš gydau savo sergančią sielą… Piešimo procesas užblokuoja skausmą, neigiamas emocijas, suvaldo mintis… Tai ne kažkur skaityti žodžiai. TAI MANO PATIRTIS…Manau, mano a.a. MAMYTĖ būtų patenkinta mane matydama PIEŠIANČIĄ, o ne VERKIANČIĄ dėl jos IŠĖJIMO. Ačiū Adelei, padėjusiai suprasti, kad yra būdų GYVENTI, nors mus ir palieka patys brangiausi žmonės…”