Adelės pasiūlyta veikla – piešti man sunkiu gyvenimo periodu buvo labai naudinga. Ji padėjo išsilaisvinti iš blogų minčių, nuteikė pozityviai mąstyti ir susimąstyti apie save, apie santykius,apie tai,ko noriu iš gyvenimo. Piešimas labai ramino. O Mokytoja Adelė buvo nepakartojama savo srities žinovė, puikiai komentavusi mano darbus, teikusi rekomendacijas, iš mano piešinių dariusi išvadas apie mano stiprybes ir silpnąsias puses. Nuoširdžiausias ačiū gerb. Adelei.
Jeigu prieš septynis mėnesius kas nors man būtų pasakęs, kad galima piešti ir kažką nupiešti, visiškai neturint šio gebėjimo, būčiau tik santūriai patylėjusi… O dabar- PIEŠIU. Be abejo, aš noriu ir rezultato, būtų nejauku pasijusti visiška nevykėle, bet esmė – pats PROCESAS. Būtent piešdama fraktalus, neografinius piešinius, taikydama kitas technikas, kurių mane moko MANO NEPAKARTOJAMA MOKYTOJA ADELĖ, aš gydau savo sergančią sielą… Piešimo procesas užblokuoja skausmą, neigiamas emocijas, suvaldo mintis… Tai ne kažkur skaityti žodžiai. TAI MANO PATIRTIS…Manau, mano a.a. MAMYTĖ būtų patenkinta mane matydama PIEŠIANČIĄ, o ne VERKIANČIĄ dėl jos IŠĖJIMO. Ačiū Adelei, padėjusiai suprasti, kad yra būdų GYVENTI, nors mus ir palieka patys brangiausi žmonės…
Kai piešiu, visiškai atsipalaiduoju, tai lyg meditacija. Tuo pat metu pasineriu į nerūpestingą vaikystę, kuomet spalvindavau ir stengdavausi neišlįsti iš linijų.
Keista, bet kai pradėjau piešti neurografikos piešinius, pradėjau daugiau galvoti apie savo finansus. Ir ta tema jau manę nebaugino. Priešingai, pradėjau suvokti, kaip galiu savo pinigus uždirbti, kokių projektų imtis. Dabar turiu labai daug energijos ir planų.
Išgirdau apie fraktailų piešimą kaip kelią į savąjį „aš“. Ėmiausi iš smalsumo išbandyti kažką nauja, gal kiek žaisdama, nes jokių gilių dvasinių problemų tuomet neišgyvenau. Kadangi pati linkusi į savianalizę ir nesu jauna bręstanti panelė, neatrodė, kad galima daug nauja, kažką netikėta išgirsti apie save, tačiau pasąmonėj nelabai norėjosi traukti tamsių spalvų pieštukų (vadinasi, žengiant šios diagnostikos keliu atsiranda baiminga mintis, kad į dienos šviesą bus ištrauktas vienas kitas psichologinis kompleksiukas, kurį žmogus užkiša giliai į šešėlį ir nenori pripažinti net sau). Labiausiai žadino smalsumą pirmieji trys diagnostiniai piešiniai, o ypač spalvų rinkimasis užsimerkus. Spalvindama bandžiau pati interpretuoti spalvas, jų junginius, bet…iš diagnostinio Adelės teksto supratau, kad tai toli gražu nėra tas pats: į spalvą reikia žiūrėti per kontekstą, kur ji, su kuo gretinama, kokio dydžio, formos figūroje, galų gale kokioje lapo pusėje ir pan. Supratau, kad tai realus saviterapijos mokslas, leidžiantis geriau pažinti save, harmonizuoti savo vidų, o vėliau panaudojus korekcinius piešinius – lavinti savyje tai, ką buvai užmiršusi ar nustūmusi į pasąmonę.
„A very open and easy atmosphere in the class worked extremely well for me. I did some of my best work here. Looking forward to the next class!”
„I Have been privileged to study experimental drawing techniques. Each person’s talent has been respected and encouraged with pointed direction and humor.”