Mąstau ir rašauPRIIMKIME SAVE TOKIUS, KOKIE ESAME

„OI“,– sakys kažkas, – „vos vakar rašė ir ragino atkasti įsitikinimus ir juos transformuoti, o dabar kalba apie priėmimą“.
Visiškai teisingai. Turiu pasiaiškinti, kodėl taip…
Atidžiai skaitę ir atlikę praktiką, patyrė ir įsitikino, jog įsitikinimai būna PALAIKANTYS bei RIBOJANTYS. Tad pirmuosius priimti būtina, na o pastaruosius.. Transformuoti rekomenduotina.
Kodėl neprivaloma, o tik rekomenduotina?
Paslaptis labai paprasta. Keičiame tik tai, kas mums nepatinka, trukdo, spaudžia lyg akmenukas bate. Jei aptikote ribojantį įsitikinimą ir matote, jog jis kol kas ne taip ir spaudžia, kodėl gi jo nepalikus. Be to, juk yra ribojančių įsitikinimų, kurie iš pirmo žvilgsnio skamba lyg dorybės. Ypač tie, kurie prasideda žodžiai „privalau“, „mano pareiga“. Ir nors jie kartais mums kiša pagalius į ratus, bet gali būti tokia neatsiejama mūsų tapatybės dalis, kad jos atsisakyti, transformuoti į kažką kitą tiesiog nėra jokio noro. Ar tiesiog tam norui neatėjo jūsų laikas.
Va, ir visa paslaptis. Bet koks pokytis reikalauja asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo. Svarbiausia patyrinėti savo asmeninį pasaulio žemėlapį: susidėlioti jo įsitikinimus, vertybes, strategijas ir priimti tai kaip brangiausią savo turtą. Tai mūsų brangiausias lobis, galų gale, – tai mes, kokius matome save, kokius plius minus mato kiti.
Priimkime savo tokius, kokie esame, o jau tada galime ramiai dėliotis, kas tame lobyje reikalauja remonto, kas perstatymo į kitą lentynėlę ar atnaujinimo. O jei labai labai spaudžia, – ir pakeitimo.

Vis dar rekomenduoju pabūti su savimi galvojant apie save, savo įsitikinimus bei juos analizuoti https://www.youtube.com/watch?v=6zJP_99np6k