NeurografikaNEUROGRAFIŠKAI KINEZITERAPINIS DETEKTYVAS (tinka ir silpnų nervų atstovams). Įžanga

ĮŽANGA

O kas jeigu… viename kambaryje ratuku (o gal kita miela forma) susodintume plaukų stilistą, dantų gydytoją, rūbų dizainerį, psichologą (galima ir kelis kelių psichologijos krypčių), visažistą, plastikos chirurgą, veidotyrininką, manikiūrininkę, o viduryje kambario – TIK vienas klientas.

Visa minėta kompanija (pagal poreikį ir fantaziją galima papildyti)  žmogų apžiūri ir padaro savo išvadas. Išorinė apžiūra, trumpas pokalbis, užpildyta anketa ir… Žmogus gali apie save vien tik per valandą (o jei daugiau jau nė nekalbu) sužinoti net išsamiau nei parodytų kraujo tyrimas.

Tiesa, neatmetu galimybės, kad ši kompanija ir kraujo grupę vienaip ar kitaip diagnozuotų, o gal ir dar daugiau…

Tokia vizija mane aplankė, kai vieną dieną tapau profesionalaus žvilgsnio tyrimo objektu.

Viskas prasidėjo dar metų pradžioje, kai viename neurografikos piešinuke nusipiešiau sau naujametį palinkėjimą – sveikatos. O tiksliau palinkėjimą geriau rūpintis savo kūneliu, kad paskui nebūtų, kaip sakoma, šaukštai po pietų…

Piešdama jau kūriau viziją, jog lepinsiu save masažais, sąžiningiau sportuosiu ir tt… Deja, mano masažinę svajonę ištrynė karantinas. Bet mano paveiksliuko su svajone ir gana realiu tikslu – tai juk ne…

Atsiraizgaliojau tomis savo neurografinėmis linijomis karantino metu į virtualybės gelmes daug giliau nei galėjau iki šiol įsivaizduoti. Lygiai taip pat į internetą dėl to paties įvykio įskrido ir visiškai ne virtualios specialybės atstovė Sima – kineziterapeutė. Ir susitikome mes akis į akį 10 minučių pokalbiui Zoom‘o privačių pokalbiukų kambarėlyje (kaip ten papuolėme jau ne šios istorijos dalis).

Nereikėjo nė 5 minučių, kai Sima trumpai pakalbėjo apie mano pečius. Tarsi mane n metų pažinotų. Pažinojo – gal 50 minučių, prieš tai – Zoom‘o ekrane. O dabar sau kalba, ką mato. Aš nieko nematau (ir nemačiau), kiti eiliniai piliečiai – mano draugai ir artimieji – taip pat ne. Normalūs tie mano pečiai…

Vienintelį dalyką žinojau pati (tik slapta, galvojau, jog tai mano paslaptis) – dėl ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir šiaip palenkus galvą, mano pečių juostoje jau vyksta kažkokia netvarka. Tai išduodavo maudimas ir kažkokie keisto skausmo pabėgiojimai…

Kai mano paslaptis buvo atskleista per 5 min, nutariau dar susitikti su Sima 30 minučių. Tikėdamasi jau visko… Bet kartu ir besidžiaugdama, jog nereikės į jokį rentgeną važiuoti ar pan… O mano neurografinė svajonė pildosi pačiu neįtikėčiausiu būdu.

Tiesa, kitą kartą turėjau pasirodyti su nauju, man nepažintu objektu – spygliuotu 7 centimetrų kamuoliuku – mielu „spygliuočiu“, kuris ale turės padėti man ieškoti mano kūno trigerinių taškų ir juos užmušinėti, na gal švelniau – užspaudinėti, bet vis tiek… pageidautina negrįžtamai. Ką pasakysit? Čia jau viskas trileris…

Taip prasidėjo detektyvinė istorija „Mano raumenų trigeriai“. Gal ir ne itin patrauklus, gal net šiurpokas pavadinimas, bet čia ne viskas taip baisu… Yra ir meilės… mėlynajam „spygliuočiui“, o prasidėjo ji… nuo pirmo paspaudimo….

LAUKITE TĘSINIO…