Mąstau ir rašauAr tikrai savo ribotumo pripažinimas reiškia pasidavimą?

„Tu gali“, „Viskas nuo tavęs priklauso“ … Šios ir daugybė kitų frazių sklando virtualioje (ir ne tik) erdvėje jau keletą pastarųjų dešimtmečių. Sutinku, kad šiuose žodžiuose yra tiesos. Tiek tiesos, kiek ji telpa į posakį: niekas nesikeis, jei nieko nedarysi. BET… Pažadėtos ir aiškiai apibrėžtos ateities ar stebuklingo recepto, kaip pasiekti būtent to, ko nori, dar niekas niekur nepateikė ir, deja, paslėpta nėra.

Atliekant įvairias saviugdos praktikas – augame, keičiamės. Vienintelė bėda ta, kad kartais aplanko momentas, kad tų pokyčių nepakanka, nes ne tokia buvo užklausa į Visatą ir… Tada ateina nusivylimas ar kitų mokymų paieška… Ir taip bėgimas be galo…

Bet kokia saviugdos praktika duoda žmogui naudos tik su viena sąlyga… Kai į ją sąmoningai ir ramiai integruojamas SUSITAIKYMAS SU SAVO RIBOTUMU ir tiesiog X faktoriaus galimybės. Kodėl?

SUSITAIKYMAS su tuo, kad ne viskas tavo rankose – tai viena iš aukščiausių sąmonės formų, kurioje susijungia 2 poliai:

• SUVOKIMAS, kad realybės kontroliuoti negalime

ir

• SPRENDIMAS daryti dėl jos keitimo viską, kas nuo mūsų priklauso.

SUSITAIKYMAS su savo ribotumu mus sugrąžina į realybę. Juk sutiksite, kad dažnai mes puolame į kraštutinumus: arba sakome, kad esame visiškas nulis ir nustojame bet ką daryti, arba prisiimame visagalio rolę ir manome, kad galime pakeisti ir, žinoma, kontroliuoti absoliučiai viską.

Kai SUSITAIKOME su tuo, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, nustojame 100 procentų prisikabinti prie savo lūkesčių. Tad tiesiog leidžiame sau PRIIMTI PATĮ PROCESĄ. Tai kelias, kurį eidami mes keičiame savo realybę tiek, kiek tuo metu galime. O kartais pastebime, kad nukrypome nuo savo pirminio kurso ir šis neplanuotas išklydimas mums netgi labiau patinka už pirminį sumanymą.

Turėdami bet kokį tikslą mes einame… Renkame vidinius, išorinius resursus ir leidžiame sau būti instrumentu, per kurį tie resursai teka. Taip dingsta baimė  ir pretenzija sau į visko kontrolę ir nepriekaištingą rezultatą.

Tad SUSITAIKYMAS su tuo, kad tu ne visagalis, kad toli gražu ne viskas nuo tavęs priklauso, tikrai nereiškia pasidavimo. Tai nereiškia ir atsitraukimo ar rankų nuleidimo. Tai tiesiog leidimas sau nusimesti nereikalingą kontrolės bei susireikšminimo svorį nuo pečių ir mėgautis pačiu gyvenimo procesu.

Juk gyvenimas tiesiog TIK  ĖJIMAS. Mėgaukimės juo.

Apie čia išsakytas mintis pamąstyti padeda meditacija.