Mąstau ir rašauMąstau apie gyvenimą, skaitydama K. Donelaičio metus

Donelaitis. XVIII amžius. Ne tos tradicijos, ne ta pasaulėžiūra, net kalba labai sunkiai suvokiama, nors ir lietuviškai parašyta. Galime kelti klausimą: reikalingas jis programinėje literatūroje ar ne. Tik… Atsakymas mažai ką pakeis. Daug naudingiau čia ir dabar perskaityti kūrinį taip, kad jis tarnautų mums, mūsų amžiui, lavintų mūsų mąstymą ir padėtų pasiruošti egzaminui. Šiandien poema „Metai“ – privalomas kūrinys.

Mąstymo objektas – žmogus. Kalbu apie bendravimą. Bandau atsakyti, kas yra„viežlybas“, kas „nenaudėlis“ šiandien. Ieškau autoritetų. Svarstau apie lietuvio mentalitetą.

Nesvarbu, kokiame amžiuje begyventume, mums svarbu kalbėti apie žmogų. Tą paliktą kažkur laiko ir erdvės klajonėse. Kai šlaistantis darganai aplinkui, rodos, „Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“. Ir verkia žmogus, ieškodamas žmogaus. K. Donelaitis sakytų – reikia ieškoti viežlybojo. Ir ieškom, bet vis sunerimstam, nes niekaip nebegalim atskirti  – kur viežlybas, o kur nenaudėlis. Kai televizijos ekranuose šmėžuoja įtartinos reputacijos asmenys ir jie vadinami Lietuvos elitu, o laikraščių antraštės mirga nusikaltėlių nuotraukomis… O štai, rodos, mielas žmogelis ima ir bjauriais žodžiais prapliumpa. Tada lyg ir palinkčioji galva: „Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?/ Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda“. Bet čia galima apsigaut. Taip palinguota „Metuose“ vertinant nenaudėlio darbus. Šiandien taip dažnai ištariam ir visą gyvenimą dorai gyvenusiam, ir besistengusiam taip gyventi,  ir visai ydose paskendusiam.

Sunku šiandien doros matu vertinti. Paprasčiau buvo Vyžlaukio kaimo žmonėms. Jie suvokė viežlybumą – kaip sąžiningą, nuoširdų darbą sau ir kitiems. O nenaudėliai turėdavo tinginystės, girtuokliavimo ydas. Gal, sakysim, ir labai vienpusės, tipizuotas asmenybės buvo poemoje, bet argi gerai, jei žmogus abejoja ir klausia: kas šiandien mano tautos gražiausias žiedas, elitas, autoritetai? Sumišusių vertybių ir keistų XXI amžiaus ponų šalyje daug tamsesnis ruduo. O ir ponai – gal ir nedaug skiriasi nuo XVIII amžiuje gyvenusių savo probočių. Niurnėjo būrai dėl jų daromų neteisybių, piktinosi, kam pažeidinėja Dievo tvarką. Taip pat piktinasi ir šiandien ne vienas. Bet ryžtingų veiksmų padėčiai keisti nesiima. Gal tą nuolankumą ir atsinešė mūsų tauta dar iš to laiko? Bet šiandien jau ne kūrinys moko nulenkti galvą prieš neteisybę. Kūrinys tik išgrynina, parodo žmogaus silpnybes ir dorybes. O jose susivokęs XXI amžiaus žmogus jau privalėtų ryžtis keisti pasaulį.

Grįžę iš apmąstymų suvokiame – įmanoma gvildenti ir šiuolaikines problemas remiantis XVIII amžiaus rašytojo K. Donelaičio poema „Metai“. O jei turime apie ką kalbėti, galime ir parašyti sklandų ir įdomų rašinį.